<

LiMA žiniasklaidoje

 

Sabolius: klaidą pavertę techninės kūrybos dalimi, galime pranokti pasekmes

Data: 2019 m. kovo 29 d.

Ką reiškia kurti, ką gali vaizduotė, kur prasideda ir baigiasi kūryba – šiuos klausimus kelia rašytojas bei filosofas Kristupas Sabolius, kalbėdamas apie algoritmų epochą ir dirbtinį intelektą, kuris pažengė tiek, kad gali įsivaizduoti. Atsakydamas į iškeltus klausimus, doc. K. Sabolius daro išvadą, jog vaizduotėje viskas yra klaida, tačiau jai tapus kūrybos dalimi, galima pranokti pasekmes.

 

Lietuvos marketingo asociacijos organizuojamoje konferencijoje „LiMA CMO Summit“ Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto docentas, filosofas, rašytojas K. Sabolius pasakojo apie kūrybingumo ir algoritmų sąsają.

 

„Pirmiausia klausiu, ar apskritai organizmai yra algoritmai. Dažnai, galvodami apie dirbtinį intelektą, mąstome apie jį kaip apie gyvą organizmą. Tokia idėja iškilo dar 1969 m., kai Konradas Zuse, tyrinėdamas algoritmus, padarė išvadą, kad viskas tėra komputacija“, – kalbėjo K. Sabolius.

 

Filosofas klausė, ar kūrybingumas yra biocheminis algoritmas: „Rašytojas Yuvali Noah Harari elgiasi kaip pranašas, bando pabudinti žmones, ne tik įdomiai interpretuoja faktus. Jis bando mus pažadinti iš sapno, kuris susiję su algoritmų interpretacijomis. Anot jo, kūrybingumas yra tam tikras sugebėjimas, kuris ir yra algoritmas. Tokiu atveju nėra priežasčių, kodėl dirbtinis intelektas mūsų nepranoks.“

 

Kalbėdamas apie dirbtinį intelektą, K. Sabolius pateikė pavyzdį iš žurnalistų gyvenimo: „Robotas žurnalistas Helliografas spausdino įvairias žinias apie sportą, verslą ir kitas naujienas. Daugelis žmonių net neįtarė, kad jis tai sukomputavo. Niekas neatpažino, kad tai mašina. Tad kur prasideda ir kur baigiasi kūryba?“

 

Pasak jo, Katherine Hayles pastebėjo, kad, „kalbant apie algoritminius procesus, turime omenyje ne tik simuliavimą, bet ir dekodavimą, algoritmai ne tik kuria veiksmus, bet ir moko naujų veikimo būdų. Pavyzdžiui, „Netflix“, „Google“, „YouTube“ rekomenduoja daug įrašų, pagal jūsų senus pasirinkimus“.

 

Ką vis dėlto reiškia kurti? K. Sabolius pabrėžė, kad norint perprasti žmogų ir skaityti kaip biocheminį algoritmą, reikia rasti atsakymą į šį klausimą.

 

„Google Deepmind“ sukūrė dirbtinį intelektą ir teigė, kad mašinos mąsto geriau. Jei į mąstymo procesą įvesime įsivaizdavimą, dirbtinis intelektas geriau atliks daugelį dalykų.

 

Prieš keletą metų vyko simpoziumas Kembridžo universitete. Buvo pakviesti humanitarai, kurie aiškinosi, kas yra vaizduotė. Buvo analizuojama, kaip „Google Deepmind“ tai įsivaizduoja. Dirbtinis intelektas žaidė žaidimą, kuris stumdo kaladėles. Jis nežinojo taisyklių ir turėjo jas suprasti iš žaidimo eigos. Dirbtinis intelektas tai padarė, nes nuskaitė taisykles, pasitelkęs prognozuojančią vaizduotę. Šiuo atveju, intelektas, kuris įsivaizduoja, yra tas, kuris prognozuoja nežinomą ateitį“, – dėstė filosofas.

 

Kita vertus, „Google Deepmind“ sakė, kad dirbtiniai intelektai gali ne tik įsivaizduoti, bet ir rekonstruoti trimatę erdvę iš dvimatės.

 

„Tai atrodo įspūdingai, nes mes susiduriame su nauja dirbtinio intelekto faze. Tačiau, kalbant apie šiuos atvejus, atsakymai, kurių reikalaujame iš dirbtinio intelekto, nepaisant to, ką jis įsivaizduoja ar ne, yra iš anksto žinomi. Mes žinojome užduotis, tik jis nežino teisingo atsakymo. Intelektas, praturtintas vaizduote, veikia labai neblogai. Algoritmai užkoduoja esminę abstrakciją, norą turėti atsakymą, aiškų uždavinį. Jie pagrįsti efektyvumu, kuris orientuotas į rezultatą“, – aiškino K. Sabolius.

 

Anot rašytojo, neuromokslininkas Antonio Damasio pateikė išvadą, kad organizmai nėra algoritmai, nors kuriasi sąveikoje su algoritminiais procesais.

 

„Dirbtinis intelektas skanavo Rembranto darbus ir iš tų duomenų sukūrė naujo tipo paveikslą – suprato Rembrantą kaip sistemą ir jį nutapė. Taip veikia algoritmas: mes turime žinoti, kas yra Rembrantas, turime sukurti rembrantišką sistemą, tada ją galime nuskenuoti ir pakartoti, galbūt tai padaryti net geriau“, – kalbėjo jis.

 

Dar viena išvada, kurią pateikė filosofas, grįsta neuromokslininko Rexo Yungo teiginiu, kad kūrybingumas dažnai vadinamas nukrypstančiu mąstymu: „Kūrybingumas ne tiek seka pagal taisykles, o kiek jas išranda. R. Yungas yra pastebėjęs, kad kalbėdami apie dirbtinį intelektą, šnekame apie greitkelio efektą, o kai kalbame apie kūrybingą veikimą, tada kuriame naujus kelius, ryšius, važinėjame šunkeliais, neturime atsakymo, kartais jį kuriame.“

 

Mokslininkai kalba, kad vaizduotė – neaiški ir nesuprantama dimensija. Norėdamas atskleisti, ką iš tiesų ji gali, K. Sabolius priminė Victoro Erice filmą „Avilio dvasia“.

 

„Jame mergaitė, pažiūrėjusi filmą, įtiki Frankenšteino personažo egzistavimu ir pradeda jo ieškoti. Ilgainiui jį sutinka, bando globoti, sukuria ryšį. Netrukus paaiškėja, kad tai nuo frankų režimo bėgantis disidentas. Tačiau tik ta mergaitė juo pasirūpina, nes visi kiti bijo sistemos, gali jį išduoti. Šiame filme paaiškėja, kad jos iliuzija yra vienintelis teisingas dalykas. Taigi klaida gimdo teisingą dalyką. Joks algoritmas negali klaidos įvesti kaip tinkamo dalyko spręsti problemą“, – dėstė K. Sabolius.

 

Rašytojas atsakė į esminį klausimą, ką reiškia būti kūrybingu algoritmų epochoje: „Reikia pasitikėti klaida, nes vaizduotėje viskas yra klaida ir ribos peržengimas. Tik tada, kai klaidą paverčiame techninės kūrybos dalimi, galime pranokti pasekmes. Tai schema, kurioje dirba algoritmas.“