Naujienos

Resursus naudojame konfliktams

 

Galime piktintis tuo, kad dar pirmajame studijų kurse būsimi žurnalistai išmoksta taisyklę „bloga žinia yra gera naujiena“. Tačiau už to slypi elementari žmogiškoji psichologija. Mes – plėšrūnai, kaip socialinės būtybės esame linkę į konfliktą. Drama mūsų paširdžius kutena daug labiau, negu gėris ir grožis. Štai, pirmiausia su pasigardžiavimu piktinamės tuo, „ko moko tuos būsimus žurnalistus“.

Žmonija milžiniškus kiekius energijos yra išeikvojusi karams, o ne taikai. Net visam pasauliui sustojus pandemijos ir mirčių akivaizdoje, mes skaldomės, pykstame, ginčijamės, išmetinėjame iš draugų turinčius kitokią nuomonę apie vakcinas, nors dar neseniai su tais žmonėmis dalijomės tikru artumu. Konfliktas pažadina mumyse tokius gaivalus, kokių niekaip negalime sutelkti vienybei ir ramybei pasiekti.

 

Pagyros glosto savimeilę, bet netraukia dėmesio

 

O kokios paprastai būna žinios apie tvarumą ar įmonių socialinę atsakomybę? Dažniausiai tai – pompastiški pasakojimai apie gerus darbus. „IT bendrovės darbuotojai išpildė 100 vaikų svajones“, „Bankas skyrė X tūkstančių darbuotojų šeimų gerovei“, „Mėsos fabriko vadovas: kiekvieno indėlis į aplinką yra svarbus“, .... Prisipažinsiu, panašių antraščių autorė esu buvusi ir aš pati. Tokios antraštės turi teisę egzistuoti, jeigu jos skirtos auditorijoms, apie kurias ir kalba, dažniausiai pačių įmonių viduje – juk žmonėms malonu, kai jų veikla pastebima, o vadovo komunikacija apie vertybes svarbi vidinei kultūrai.

Tokios antraštės gimsta, nes įmonė skyrė resursų kažkam, kas nėra tiesiogiai jų pelną didinanti veikla, tad nori plačiai pasipasakoti, ką gero daro šiam pasauliui. Deja, tokias žinias bandant paversti išorine komunikacija, žurnalistai jas mato kaip savigyrą ir pasiūlo kreiptis į reklamos skyrių, o skaitytojai nuskenuoja kaip savireklamą. Taigi, tokios žinios dūla žiniasklaidos el. paštų šiukšliadėžėse ar geriausiu atveju, portalų užkampiuose ir nepasiekia tikslo, kuriam buvo kuriamos.

 

Neįmanoma išspręsti problemos, apie kurios egzistavimą žmonės nežino

Bet vis dėlto, neretai mūsų dėmesys užkliūva už žinių, kurios iš tiesų yra tvarumo ar socialinės atsakomybės komunikacijos rezultatas. Kanų liūtų festivaliuose keletą pastarųjų metų karaliauja socialinės reklamos projektai, už kurių vis dažniau stovi ne nevyriausybinės organizacijos, bet pokytį inicijuojantys prekės ženklai. Tai gal vis dėlto yra receptas, kaip tokias žinias paversti įdomiomis?

Tikiu, kad atsakymas yra drama. Viena iš taisyklių, kurios reikia laikytis siekiant išvengti žaliagienų (angl. greenwashing) kūrimo – komunikuoti apie realiai daromą pokytį. Negalime padaryti pokyčio ten, kur nėra ko keisti. Joks geras darbas nėra reikšmingas, jeigu jis nesprendžia problemos ar žmonės nežino, kad problema egzistuoja. Niekam neįdomūs jūsų darbai, jeigu atrodo, kad nėra konflikto, kurį jie išspręstų.

Todėl socialinės atsakomybės ir tvarumo komunikacija didžiąja dalimi turi būti apie problemą, apie dramą, apie konfliktą. Bet juk tai negatyvi komunikacija, sakysite. Tai pakenks prekės ženklo reputacijai, nes susies prekės ženklą su neigiamais dalykais. Nesutinku. Tai parodys prekės ženklo drąsą. Tai parodys, kas organizacijai rūpi, kuo ji tiki. Ir kad nebijo to pasakyti garsiai.
Nes jeigu bijo, praranda kas ketvirtą vartotoją – tiek žmonių, pasak tyrimų rezultatų, boikotuoja prekės ženklus, kurie neatskleidžia savo socialinių ir politinių pažiūrų (Euromonitor International. The Voice of the Consumer: Lifestyles Survey 2021).

Straipsnis iš: M360